10 skyrius
Naktį Klodas namo negrįžo. Jo automobilio prie galinių durų nebuvo. Džiaugiausi, kad nors vienam iš mūsų pasisekė. Tada liepiau sau nebūti tokia apgailėtinai niekinga.
— Tau viskas gerai, — sakiau, žiūrėdama į atspindį veidrodyje, kad tuo patikėčiau. — Tu tik pasižiūrėk į save. Puikus įdegis, Sukyt. — Privalėjau būti darbe popietės pamainai, todėl apsirengiau iš karto po pusryčių. Išsitraukiau neteisėtai pasisavintą kompaktinį diską iš po rankšluosčių. „Arba sumokėsiu Bilui už jį, arba grąžinsiu“, — pasakiau sau teisuoliškai. Juk negalima laikyti to tikra vagyste, jeigu planavau susimokėti. Kada nors. Pasižiūrėjau į permatomą disko dėkliuką rankose. Įdomu, kiek už jį sutiktų mokėti FTB? Nepaisant visų Bilo pastangų užtikrinti, kad tik vampyrai galėtų nusipirkti šį kompaktinį diską, buvo nelabai įtikėtina, kad niekas kitas jų neturi.
Taigi atidariau dėklą ir įkišau diską į kompiuterį. Kurį laiką pabirzgus procesoriui, ekrane pasirodė lentelė. „Vampyrų žinynas“ — raudonas užrašas gotikiniu šriftu ant juodo ekrano. Stereotipas ar tik man taip atrodė?
— Įveskite savo kodo numerį, — pasirodė raginimas.
O-o.
Tada prisiminiau, kad ant dėžutės buvo mažytis lipnus popierėlis, ir iškasiau jį iš šiukšlių dėžės. Taip, ten tikrai buvo kodas. Bilas niekada nebūtų prilipinęs jo prie dėžutės, jeigu nebūtų tikėjęs, jog jo namai saugūs, todėl pajutau kaltės dūrį. Nežinojau, kokią procedūrą jis buvo sukūręs, bet įtariau, kad suvesdavo slaptažodį į žinyną prieš išsiųsdamas diską laimingajam pirkėjui. O gal užrašydavo „sunaikinimo“ kodą ant popieriuko tokiems kvailiams kaip aš ir manasis netrukus sprogs tiesiai į veidą. Slapta apsidžiaugiau, kad namie daugiau nieko nėra, nes suvedusi kodą ir nuspaudusi pradžios mygtuką suklupau ant kelių po stalu.
Nieko neatsitiko, tik birzgė garsiau, todėl nusprendžiau, jog esu saugi. Vėl užsikeberiojau ant kėdės.
Ekrane pasirodė pasirinkimo galimybės. Galėjau ieškoti pagal gyvenamąją šalį, kilmės šalį, vardą ar paskutinį pamatymo atvejį. Paspaudžiau „Gyvenamoji vieta“ ir iš sąrašo turėjau pasirinkti: „Kuri šalis?“ Paspaudusi „JAV“, gavau kitą užklausą: „Valstija?“ Dar vienas sąrašas. Paspaudžiau „Luiziana“, o tada — „Komptonas“. Štai ir Bilas, šiuolaikinė nuotrauka, fotografuota jo namuose. Atpažinau sienų spalvą. Bilas šypsojosi įsitempęs ir nė kiek nepriminė pašėlusio pramogautojo. Pagalvojau, kaip jam sektųsi pažinčių tarnyboje. Pradėjau skaityti biografiją. Savaime aišku, pačioje apačioje perskaičiau: „Transformuotas Lorenos Bol iš Luizianos 1870 metais.“
Šalia nebuvo jokių „brolių“ ar „seserų“ sąrašo.
Supratau, kad rasti reikiamą informaciją tikrai nebus taip paprasta. Paspaudžiau ant pusjuodžiu šriftu parašyto Bilo pirmtakės, neapraudotos velionės Lorenos, vardo. Buvo įdomu, ką atskleis jai skirtas įrašas, nes Lorena jau buvo sutikusi galutinę mirtį — bent jau kol niekas nebuvo sugalvojęs, kaip atgaivinti pelenus.
„Lorena Bol“ — buvo užrašyta jai skirto įrašo pradžioje, tačiau nuotraukos nebuvo, tik ranka pieštas portretas. Palenkusi galvą jį apžiūrėjau ir nusprendžiau, kad atvaizdas tikrai geras. Paversta vampyre 1788 Naujajame Orleane... gyveno įvairiose vietovėse Pietuose, bet grįžo į Luizianą po pilietinio karo... „sutiko saulę“ nužudyta „nežinomo“ asmens ar asmenų. Hm. Bilas puikiausiai žinojo, kas nužudė Loreną, bet aš tegalėjau džiaugtis, kad nenurodė mano vardo šiame žinyne. Įdomu, kas man būtų atsitikę, jeigu būtų tai padaręs? Matote, atrodo, kad turi pakankamai rūpesčių, bet tada sugalvoji tokią galimybę, kurios net negalėjai įsivaizduoti, ir jų kyla tik dar daugiau.
Na gerai, štai ir reikiama informacija: „Pavertė vampyrais Bilą Komptoną (1870 metais) ir Juditą Vardamon (1902 metais).“
Judita. Va ir Bilo „sesuo“.
Dar kurį laiką paspaudinėjusi ir paskaičiusi, sužinojau, kad Judita Vardamon vis dar „gyva“ ar bent jau tokia buvo, kai Bilas kūrė duomenų bazę. Ji gyveno Litl Roke.
Dar išsiaiškinau, jog galima jai pasiųsti elektroninį laišką. Aišku, ji nebuvo įpareigota atsakyti.
Kurį laiką sėdėjau įsmeigusi akis į rankas ir rimtai mąstydama. Galvojau apie tai, kaip baisiai atrodė Bilas. Galvojau apie jo išdidumą, faktą, jog dar nesusisiekė su Judita, nors įtarė, kad jos kraujas galėtų pagydyti. Bilas buvo nekvailas, todėl turėjo būti rimta priežastis, kodėl nepaskambino antrajam Lorenos vaikui. Tiesiog aš to nenutuokiau. Jeigu Bilas nusprendė, kad susisiekti nereikia, žinojo, ką daro, ar ne tiesa? O, po galais viską.
Suvedžiau Juditos elektroninį adresą. Nuvedžiau žymeklį žemyn ant temos laukelio. Įrašiau: „Bilas serga“ Pagalvojau, kad užrašas atrodo beveik juokingas. Nusprendžiau pakeisti, bet apsigalvojau. Nuvedžiau žymeklį į laiško tekstui skirtą laukelį, vėl spustelėjau. Sudvejojau. Tada parašiau: „Esu Bilo Komptono kaimynė. Nežinau, kaip seniai judu kalbėjotės, tačiau jis gyvena savo senuosiuose namuose Bon Tone, Luizianos valstijoje. Bilas apsinuodijo sidabru ir negali pasveikti be jūsų kraujo. Jis nežino, kad rašau šį laišką. Mes anksčiau susitikinėjome ir vis dar esame draugai. Noriu, jog jis pasveiktų“ Pasirašiau, nes anonimiškumas tikrai buvo ne mano stilius.
Labai kietai sukandau dantis. Paspaudžiau „siųsti“.
Kad ir kaip norėjau pasilaikyti ir patyrinėti kompaktinį diską, šioks toks mano garbės kodeksas liepė jį grąžinti nepasimėgavus, nes nebuvau susimokėjusi. Taigi vėl susiradau Bilo raktą, įdėjau diską į plastikinį dėklą ir nužingsniavau per kapines.
Sulėtinau žingsnį prie Belfliorų plotelio. Ant ponios Karolinos kapo vis dar buvo sukrautos gėlės. Šalia stovėjo Endis ir žiūrėjo į kryžių iš raudonų gvazdikų. Pamaniau, kad tas kryžius gan siaubingas, tačiau tai buvo būtent ta proga, kai mintis buvo daug svarbesnė už veiksmą. Nemaniau, jog Endis iš viso suvokia, kas guli priešais.
Jaučiausi taip, tarsi man ant kaktos būtų buvę išdeginta: „Vagilė“ Žinojau, kad Endžiui būtų visiškai tas pats, net jeigu nuvažiuočiau į Bilo namus sunkvežimiu ir susikrovusi visus baldus išvažiuočiau toli toli. Buvau persekiojama savo pačios kaltės jausmo.
— Suke, — pasisveikino Endis. Nesuvokiau, jog jis mane pastebėjo.
— Endi, — ištariau atsargiai. Nebuvau tikra, kur nuves mūsų pokalbis, be to, netrukus turėjau vykti į darbą. — Ar mieste dar liko tavo giminaičių? O gal jie visi jau išsivažinėjo?
— Išvyks po pietų, — pasakė jis. — Helė turėjo padirbėti šį rytą, kad pasiruoštų pamokoms, o Glenui teko važiuoti į biurą tvarkyti popierių. Daugiausia naštos užgulė Poršijos pečius.
— Jai tikriausiai labai palengvės, kai viskas vėl bus kaip įprasta. — Ši tema atrodė gana saugi.
— Aha. Juk turi valdyti savo advokatų kontorą.
— Ar toji ponia, kuri rūpinosi ponia Karolina, gavo kitą darbą? — Patikimos slaugytojos buvo tokios pat retos kaip vištos dantys ir daug vertingesnės.
— Dorina? Taip, persikėlė tiesiai už sodo pas poną Devitą. — Po nejaukios pauzės Endis pridūrė: — Ji iškaršė man kailį tą naktį, kai jūs išvažiavote. Žinau, jog nebuvau mandagus su... Bilu.
— Tai sunkus metas jums visiems.
— Aš tik... siutas ima, kad gavome išmaldą.
— Endi, negavote jokios išmaldos. Bilas yra jūsų šeimos narys. Žinau, kad tai tikriausiai keistas jausmas ir kad tu nekaip vertini vampyrus, tačiau jis yra tavo proproprosenelis ir tiesiog norėjo pagelbėti šeimai. Juk nesijaustum taip keistai, jeigu jis būtų palikęs tau pinigų, bet dabar gulėtų po žemėmis kartu su ponia Karolina? Vienintelis skirtumas tas, kad Bilas vis dar vaikšto žemės paviršiumi.
Endis papurtė galvą, tarsi aplink ją ratus būtų sukusios musės. Pastebėjau, jog jam jau slenka plaukai.
— Ar žinai, koks buvo paskutinis močiutės prašymas?
Nė negalėjau įsivaizduoti.
— Ne, — pasakiau.
— Ji paliko savo šokoladinio pyrago receptą miestui, — pasakė Endis ir nusišypsojo. — Prakeiktą receptą. Kai nunešiau tą receptą į laikraštį, jie visi apsidžiaugė tarsi būtų išaušusios Kalėdos, o aš jiems būčiau atnešęs žemėlapį, kaip rasti Džimio Hofos[10]kūną.
— Receptas pasirodys laikraštyje? — Jaučiausi džiugiai susijaudinusi ir taip pat skambėjo mano balsas. Galėjau lažintis, kad dieną, kai pasirodys tas laikraščio numeris, į orkaites bus pašauta mažiausiai šimtas šokoladinių pyragų.
— Matai, tu džiaugiesi kaip ir jie, — pasakė vyras, o balsas nuskambėjo taip, tarsi jis būtų penkeriais metais atjaunėjęs.
— Endi, bet juk naujiena džiugi, — patikinau. — Dabar, jeigu tu nieko prieš, turiu šį bei tą grąžinti. — Nuskubėjau per kapines Bilo namų link. Padėjau kompaktinį diską su prilipintu lapeliu į krūvą, iš kurios buvau paėmusi, ir kuo greičiau nešiau kudašių.
Suabejojau sprendimu ne vieną, ne du, ne tris ir net ne keturis kartus. „Pas Merlotę“ darbavausi tarsi migloje, nepaprastai sutelkusi dėmesį, kad atneščiau teisingus pietų užsakymus, sukčiausi sparčiai ir tuoj pat reaguočiau į bet kokį prašymą. Kitas mano pojūtis sakė, kad, nors dirbau efektyviai, žmonės nebuvo patenkinti matydami mane artėjančią ir tikrai negalėjau jų dėl to kaltinti.
Arbatpinigių buvo nedaug. Žmonės dažnai būna pasirengę atleisti už neefektyvų darbą, kol padavėja šypsosi, net jei ji nerangi. Jiems nepatiko, jog nesišypsau, nors ir buvau greita.
Žinojau (tik todėl, jog jis dažnai apie tai pagalvodavo), kad Semas spėjo, jog susipykau su Eriku. Holė manė, kad man prasidėjo mėnesinės.
Antuanas buvo informatorius.
Mūsų virėjas buvo nugrimzdęs į niūrų savo paties duburį. Suvokiau, kad paprastai jis būdavo labai atsparus mano telepatijai, nebent užsimiršdavo. Laukiau, kol angoje į virtuvę pasirodys užsakymas, žiūrėdama į Antuaną, kuris tuo metu vartė mėsą mėsainiui, ir išgirdau tiesiai iš jo galvos: Nė nesiruošiu atsiprašyti iš darbo, kad su juo susitikčiau, tegul susikiša tai į šikynę. Daugiau jam nieko nebepasakosiu. Tada Antuanas, kurį buvau pradėjusi gerbti ir kuriuo žavėjausi, įdėjo mėsą į bandelę ir su lėkšte rankose pasisuko į angą. Jo akys susidūrė su manosiomis. O, velnias, — pagalvojo jis.
— Pasikalbėk su manimi prieš ko nors imdamasi, — pasakė, o aš aiškiai supratau, kad Antuanas yra išdavikas.
— Ne, — atkirtau ir apsisukusi nušiaušiau tiesiai pas Semą, kuris prie baro plovė taures. — Semai, Antuanas yra vyriausybinis agentas, — tariau labai tyliai.
Semas nepaklausė, iš kur tai sužinojau, ir nesuabejojo mano žodžiais. Jo lūpos susispaudė į kietą liniją.
— Pasikalbėsime su juo vėliau, — pasakė. — Dėkoju, Suke. — Pasigailėjau, kad neprasitariau Semui apie mano žemėse palaidotą vilkolakį. Rodės, visada gailėdavausi ko nors jam nepapasakojusi.
Nunešiau lėkštę prie tinkamo staliuko nežiūrėdama Antuanui į akis.
Kai kuriomis dienomis nekenčiau savo sugebėjimų labiau nei kitomis. Šiandien buvo viena iš jų. Buvau daug laimingesnė (nors, gerai pagalvojus, tai buvo kvaila laimė), kai maniau, kad Antuanas yra mano naujas draugas. Dabar pradėjau abejoti, ar nors vienas jo pasakojimas apie tai, kaip išgyveno „Katrinos“ uraganą „Superdome“ stadione, buvo tiesa, o gal — tik melas. Jaučiau jam užuojautą. Iki pat šios akimirkos nė neįtariau, kad jo persona netikra. Kaipgi taip?
Pirmiausia, aš nestebiu kiekvienos kiekvieno žmogaus minties. Paprastai stengiuosi daugumą jų blokuoti, o ypač nedirsčioti į savo bendradarbių mintis. Antra, žmonės ne visada apie svarbius dalykus mąsto aiškiai. Na, nepradės vyrukas galvoti taip: „Manau, išsitrauksiu pistoletą iš po sunkvežimio sėdynės ir šausiu Džeriui į galvą, nes jis kruša mano žmoną“ Labiau tikėtina pagauti niūraus pykčio proveržį su smurto priemaišomis ar net įsivaizdavimą, koks jausmas apimtų nušovus Džerį. Vis dėlto Džerio nušovimas dar gali būti nepasiekęs specifinio planavimo stadijos tuo metu, kai šaudytojas bus bare ir aš stebėsiu jo mintis.
Be to, žmonės dažniausiai nieko nedaro, kad įgyvendintų savo smurtinius impulsus; tai sužinojau tik augdama patyrusi keletą labai skausmingų atsitikimų.
Jeigu visą laiką būčiau leidusi bandydama išsiaiškinti kiekvienos išgirstos minties pagrindą, būčiau neturėjusi savo gyvenimo.
Na, bent jau turėjau apie ką pagalvoti, be to, kad svarstyčiau, kas, po galais, dedasi su Eriku ir Ilgosios ilties gauja. Pasibaigus pamainai atsidūriau Semo kabinete su Semu ir Antuanu.
Semas uždarė duris. Jis buvo įsiutęs. Negalėjau jo kaltinti. Antuanas niršo ant savęs, pyko ant manęs ir jautėsi turįs užimti gynybinę poziciją Semo akivaizdoje. Atmosfera kambaryje kaito nuo pykčio, nerimo ir baimės.
— Paklausyk, žmogau, — pradėjo Antuanas. Jis stovėjo veidu į Semą. Šalia šis atrodė mažytis. — Tik paklausyk, gerai? Po „Katrinos“ neturėjau kur apsistoti ir ką daryti. Bandžiau susirasti darbą ir kaip nors pragyventi. Net negalėjau gauti prakeikto FNPVA vagonėlio. Reikalai klostėsi blogai. Todėl aš... pasiskolinau automobilį, kad nuvažiuočiau į Teksasą pas gimines. Ketinau palikti jį tokioje vietoje, kur „farai“ galėtų lengvai rasti ir grąžinti savininkams. Žinau, kad pasielgiau neprotingai. Žinau, kad neturėjau to daryti, tačiau buvau beviltiškoje padėtyje ir iškrėčiau visišką kvailystę.
— Visgi tu ne kalėjime, — pastebėjo Semas. Jo žodžiai buvo tarsi rimbo smūgis, kuris tik trumpai užkabino Antuaną, išdrėskė tik truputį kraujo.
Antuanas sunkiai iškvėpė.
— Taip, aš ne kalėjime ir pasakysiu kodėl. Mano dėdė yra vienos Naujojo Orleano gaujos vilkolakis, todėl žinojau šį tą apie juos. Į kalėjimą pasikalbėti su manimi atvyko FTB agentė Sara Vais. Ji man pasirodė nebloga moteris. Kartą su manimi pabendravusi, atsivedė tokį vyruką Latestą, Tomą Latestą. Šis pasisakė, kad dirba Rode, o aš negalėjau suprasti, ką jis veikia Naujajame Orleane. Latesta man pasakė, kad viską žino apie mano dėdę ir mano, jog anksčiau ar vėliau jūs, kaip ir vampai, viešai pripažinsite savo egzistavimą. Jis žinojo, kas tu esi, kad yra ir kitų padarų, ne tik vilkai. Žinojo, kad bus daug nepatenkintų, kai išgirs apie žmones, kurie dalinai yra žvėrys, bet gyvena šalia jų. Tas vyras man apibūdino Sukę. Sakė, kad ji taip pat kitokia, bet nežinojo, kuo skiriasi nuo žmonių. Pasiuntė mane čia stebėti, kas vyksta.
Mudu su Semu susižvalgėme. Nežinojau, ko jis tikisi, bet tai buvo daug rimčiau, nei aš įsivaizdavau. Tada atidžiau apmąsčiau išgirstus žodžius.
— Tomas Latesta visa tai žinojo jau šitiek laiko? — tariau. — Kada jis pradėjo manyti, kad man kažkas ne taip? — O gal tai atsitiko prieš jam išvystant vaizdo įrašus iš viešbučio sprogimo Rode, kuriuos pasitelkė, kad prisiartintų prie manęs prieš keletą mėnesių?
— Kurį laiką jis buvo įsitikinęs, kad esi apsimetėlė. Vėliau nusprendė, kad tu esi rimtas reikalas.
Pasisukau į bosą.
— Semai, prieš keletą dienų jis buvo užsukęs į mano namus. Tas Latesta. Pasakė man, kad kažkas iš mano artimųjų, vienas vyresniųjų giminaičių, — nenorėjau išduoti daugiau detalių Antuano akivaizdoje, — privertė jį nutraukti tyrimą.
— Tai paaiškina, kodėl buvo toks įsiutęs, — pasakė Antuanas, o jo veidas sugriežtėjo. — Tai daug ką paaiškina.
— Ką jis tau liepė daryti? — paklausė Semas.
— Latesta teigė, kad mašinos vagystė bus pamiršta tol, kol stebėsiu Semą ir kitus nevisiškai žmones, kurie užsuks į barą. Sakė nebegalintis liesti Sukės ir buvo dėl to siaubingai įsiutęs.
Semas pasižiūrėjo į mane sustingęs klausiama išraiška.
— Jis kalba nuoširdžiai, — pasakiau.
— Dėkoju, Suke, — tarė Antuanas. Atrodė nusižeminęs ir apgailėtinas.
— Aišku, — numykė Semas, dar keletą sekundžių pažiūrėjęs į Antuaną. — Tu vis dar turi savo darbą.
— Jokių... sąlygų? — Antuanas žvelgė į Semą negalėdamas patikėti. — Jis tikisi, kad ir toliau tave stebėsiu.
— Jokių sąlygų, tik perspėjimas. Papasakok jam ką nors daugiau, nei kad esu čia ir užsiimu verslu, ir skrisi lauk, o jeigu sugalvosiu, kaip dar tau pakenkti, taip ir padarysiu.
Antuanui, regis, net kojas pakirto iš palengvėjimo.
— Semai, padarysiu dėl tavęs viską, ką galėsiu, — tarė jis. — Tiesą pasakius, džiaugiuosi, jog viskas išaiškėjo. Tai labai slėgė mano sąžinę.
— Viskas taip ramiai nesibaigs, — pasakiau, kai mudu su Semu likome vieni.
— Žinau. Latesta jį stipriai spaus, o Antuanui kils pagunda ką nors sugalvoti ir jam papasakoti.
— Manau, Antuanas geras vyrukas. Tikiuosi, kad neklystu. — Aš jau anksčiau buvau suklydusi dėl žmonių. Labai smarkiai.
— Taip, viliuosi, jis pateisins mūsų lūkesčius. — Ūmai Semas man nusišypsojo. Jo šypsena buvo puiki, ir nesusilaikiau neatsakiusi tuo pačiu. — Kartais gera tikėti žmonėmis, suteikti jiems antrą galimybę. Be to, abu nenuleisime nuo jo akių.
Linktelėjau.
— Supratau. Ką gi, geriau jau trauksiu namo. — Norėjau pasitikrinti mobilųjį telefoną ir atsakiklį. Taip pat — kompiuterį. Mirtinai troškau, kad kas nors kuo greičiau su manimi susisiektų.
— Ar kas nors atsitiko? — paklausė Semas. Jis ištiesė ranką ir nedrąsiai paplojo per petį. — Ar galiu padėti?
— Tu pats geriausias, — pasakiau. — Bandau ištverti nekokią situaciją.
— Erikas neskambina? — tarė Semas, įrodydamas, kad yra tikrai įžvalgus ir moka taikliai spėlioti.
— Aha, — pripažinau. — Ir jo... giminaičiai atvyko. Nežinau, kas, po galais, dedasi. — Žodis „giminaičiai“ sukratė man smegenis. — O kaip sekasi tavo šeimai, Semai?
— Skyrybos neabejotinos ir netrukus bus baigtos, — pasakė jis. — Mama gana prastai jaučiasi, bet, tikiuosi, laikui bėgant jai pagerės. Kai kurie žmonės Vaite elgiasi su ja šaltai. Mama leido Mindei ir Kregui stebėti, kaip ji keičia pavidalą.
— Kokį pavidalą pasirinko? — Aš pati mieliau būčiau metamorfė nei konkretus žvėriolakis, nes tada galėčiau pati pasirinkti pavidalą.
— Lyg ir škotų aviganio. Sesuo reagavo labai palankiai. Mindė visada buvo lankstesnių pažiūrų nei Kregas.
Pagalvojau, kad moterys beveik visada būna lankstesnių pažiūrų nei vyrai, tačiau nemaniau, jog turėčiau tai ištarti garsiai. Tokie apibendrinimai gali apsisukti ir įkąsti į sėdynę.
— Ar Deidrės šeima jau apsiramino?
— Regis, vestuvės vėl planuojamos, bent jau taip buvo nuspręsta prieš porą naktų, — pasakė Semas. — Jos mama ir tėtis pagaliau suvokė, kad „užkratas“ negali būti perduotas Deidrei, Kregui bei jų vaikams, jeigu jų kada nors susilauks.
— Vadinasi, manai, kad vestuvės įvyks?
— Taip. Ar tu vis dar pasiryžusi važiuoti su manimi į Vaitą?
Jau norėjau sakyti: „Ar vis dar to nori?“, bet tai būtų buvę pernelyg koketiška, nes Semas buvo ką tik manęs to paprašęs.
— Kai bus nustatyta data, turėsiu paklausti boso, ar mane išleis iš darbo, — pasakiau. — Semai, gal nederėtų, bet negaliu susilaikyti nepaklaususi, kodėl nepasikvieti Džianalinos?
Tikrai nepasivaideno, kad nuo Semo pasklido nejaukumas.
— Ji... Na, e... Ji tokia... Tiesiog žinau, kad jos su mano mama nesutartų. Jeigu kada nors ir pristatysiu ją šeimai, manau, geriau bus palaukti, kol išsisklaidys vestuvių įtampa ir jaudulys. Mama vis dar sukrėsta po šaudynių ir skyrybų, o Džianalina yra... ji nėra rami. — Mano nuomone, jeigu jau susitikinėji su kuo nors, ką aiškiai gėdijiesi pristatyti šeimai, galbūt tai netinkamas asmuo. Vis dėlto Semas mano nuomonės neklausė.
— Taip, ji tikrai nėra rami asmenybė, — pasakiau. — O dabar, gavusi tas naujas pareigas, tikriausiai turi labai sutelkti dėmesį į gaują.
— Ką? Kokias naujas pareigas?
Vaje.
— Esu tikra, kad ji tau viską papasakos, — tariau. — Tikriausiai nematei jos jau keletą dienų, a?
— Nemačiau. Vadinasi, dabar mes abu palikti ant ledo, — apibendrino Semas.
Buvau pasiryžusi pripažinti, kad esu gana prastai nusiteikusi, ir nusišypsojau jam.
— Aha, taip klaikiai jaučiuosi būtent dėl to, — pasakiau. — Kai atvyko Eriko kūrėjas, o jis baisesnis ir už Fredį Kriugerį iš „Guobų gatvės“, Erikas mane, taip sakant, paliko visai vieną.
— Jeigu mūsų antrosios pusės nepaskambins nė vienam iš mūsų, einam kur nors rytoj vakare. Galime vėl nuvažiuoti į „Tėtušio užkandinę“, — pasiūlė Semas. — Arba galiu paruošti kepsnių.
— Skamba nuostabiai, — sutikau. Tikrai vertinau jo pasiūlymą. Kurį laiką jaučiausi tarsi dreifuočiau. Džeisonas akivaizdžiai buvo užsiėmęs su Mišele (be to, juk jis liko su manimi tą naktį, kai beveik tikėjausi, kad neš kudašių iš mano namų), Erikas buvo užsiėmęs (akivaizdžiai), Klodo beveik niekada nebūdavo namie arba jis miegodavo, kai aš būdavau atsibudusi, Tara buvo pasinėrusi į kūdikio laukimą, o Amelija turėjo laiko tik retkarčiais pasiųsti man kokį elektroninį laišką. Nors buvau nieko prieš retkarčiais pabūti viena, — tiesą pasakius, man tai visai patiko, — pastaruoju metu tokių galimybių turėjau šiek tiek per daug. Vienatvė daug smagesnė, kai gali ją pasirinkti pats.
Jausdama palengvėjimą, kad pokalbis su Antuanu baigtas, ir svarstydama, kokių dar bėdų gali sukelti Tomas Latesta ateityje, pasiėmiau rankinę iš Semo stalo stalčiaus ir patraukiau namo.
Buvo graži vėlyva popietė, kai privažiavau galinį savo namų kiemą. Planavau šiek tiek pasportuoti pagal mankštos DVD, prieš ruošdama vakarienę. Klodo automobilio nebuvo. Nepastebėjau ir Džeisono pikapo, todėl nustebau išvydusi jį ant galinių verandos laiptelių.
— Ei, broli! — šūktelėjau lipdama iš automobilio. — Klausyk, norėjau tavęs paklausti... — Tada, sugavusi jo mentalinį signalą, supratau, kad ant laiptelių sėdi ne Džeisonas. Sustingau. Tegalėjau spoksoti į savo pusiau fėją senelio brolį Dermotą ir svarstyti, ar jis atvyko manęs nužudyti.
[10] James Riddle „Jimmy“ Hoffa (gimė 1913 m., dingo 1975 m., oficialiai paskelbtas mirusiu 1982 m.) — paslaptingai dingęs galingiausios Amerikos profsąjungos lyderis.